Kas penktas Lietuvos gyventojas yra socialiai atskirtas dėl menkų pajamų ar per menko išsilavinimo ir gali būti pavadintas „nematomu“, nes nepatenka į valstybės socialiai remiamų žmonių apibrėžimus, rodo Baltijos šalių mastu atliktas tyrimas. Ekspertai teigia, jog visuomenei tokių žmonių nematant, pagalbos sistemos negali užtikrinti jų oraus gyvenimo.
Statistiniai rodikliai riboti
Sociologinis tyrimas atskleidė 14 „nematomais“ žmones paverčiančių charakteristikų, padėjusių įvardinti ekonomiškai ir socialiai nukenčiančias socialines grupes bei suskaičiuoti pažeidžiamiausius mūsų šalies gyventojus.
Lietuvoje beveik 410 tūkst. (20 proc.) 18–74 m. amžiaus gyventojų pagal tyrimą laikytini nematomais, nes neturi galimybių gyventi visaverčio socialinio gyvenimo dėl menko išsilavinimo, finansinio raštingumo ir mažų pajamų, o dėl ribotų resursų socialinės apsaugos ir įtraukties sistemos juos aplenkia.
Tiesa, Lietuvoje situacija, palyginus su Latvija, dar nėra tokia drastiška. Šioje šalyje nematomais galima laikyti apie 28 proc. (369 tūkst.) gyventojų. Teigiama, kad toks didelis nematomų žmonių skaičius šalyje kelia didelę socialinę įtampą ir potencialią riziką šalies biudžetui.
Estijoje tokių pažeidžiamų žmonių, anot tyrimo, gyvena mažiausiai – 178 tūkst. (19 proc.).
Tyrimą atliko Rygos Verslo, menų ir technologijų universitetas RISEBA, Talino technologijų universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas kartu su Latvijos tyrimų bendrovėmis „Ex Novo“ ir „Motival Development“, padedant tarptautinei kompanijai „IPF Digital“.
Skirtingų grupių – daugybė
Socialinių ar ekonominių nematomų žmonių problemų išspręsti negali nei šeima, darbas, bankai ar nevyriausybinės organizacijos. Didelė dalis tokių žmonių yra praradę nuolatines pajamas, negali susirasti naujo darbo, neturi santaupų, nėra finansiškai išprusę, kenčia dėl socialinės izoliacijos ir nežinomybės.
Ekonomikos mokslų daktaras, Rygos taikomųjų mokslų universiteto RISEBA prorektorius prof. Valters Kaže sako, kad nemažai žmonių su integravimosi į visuomenę problemomis susiduria dėl to, kad formaliai neatitinka pagalbai gauti reikalingų kriterijų.
„Yra žmonių, kurie dažnai gauna gana mažas pajamas, bet negali gauti socialinės paramos, skirtos nepasiturintiems gyventojams. Pavyzdžiui, jie turi nedidelės vertės turto, galbūt neseniai pardavė mišką ir gavo vienkartines pajamas arba vienam šeimos nariui tenkančios vidutinės pajamos per mėnesį šiek tiek viršija ribą, kad būtų galima įrodyti mažas pajamas gaunančio asmens statusą. Yra daug skirtingų scenarijų, dėl kurių šie žmonės patiria socialinę atskirtį. Dalis jų dėl įvairių priežasčių nedirba visu etatu, dalis dirba „šešėlyje“. Kitų iššūkiai susiję su seniai įgytu išsilavinimu, neatitinkančiu šiandieninės darbo rinkos poreikių“, – dėsto V. Kaže.
Anot profesoriaus, įžvelgti šių įvairių demografinių ir gyvenimo būdo veiksnių derinius statistikoje nėra lengva, tačiau jų sutapimas yra rimtų iššūkių mūsų piliečių kasdienybėje priežastis.
Jis taip pat pabrėžia, kad trūksta paramos programų socialinėms grupėms, patiriančioms daugiau nei vieno tipo demografinius ir psichografinius rizikos veiksnius. Mokslininkams pavyko atrasti įvairių skirtumų tarp identifikuotų socialiai pažeidžiamų grupių, taip pat nustatyti naujas, iki šiol nepastebėtas grupes.
„Pavyzdžiui, vieni iš jų būtų didesnes nei minimalias pajamas gaunantys asmenys, kažkada įgiję vidurinį ar profesinį išsilavinimą, tačiau vėliau bent dešimt metų nekėlę savo išsilavinimo ar kvalifikacijos. Dėl to jie vis dažniau susiduria su kasdieniais gyvenimo iššūkiais ir nesugeba jų išspręsti. Jų pajamos yra didesnės nei nepasiturinčių gyventojų, tačiau šių pajamų nepakanka net finansavimui gauti ne tik iš bankų, bet net ir iš nebankinių kredito davėjų“, – kalba vienas tyrimo autorių.
Keli iš pagrindinių situacijos gerinimo mechanizmų, pasak jo, būtų didesnė finansinė ir ekonominė šių grupių įtrauktis, finansinio raštingumo ugdymas, mokymosi galimybių priartinimas. Patirdami ekonominę atskirtį, jie praranda galimybes priimti savalaikius ekonominius ir socialinius sprendimus.
Užburtas ratas
Anot Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto doc. Astos Gaigalienės, dažnas socialiai pažeidžiamai grupei priklausantis žmogus nežino apie egzistuojančias socialinės paramos galimybes arba turi ribotas galimybes jomis pasinaudoti dėl žemo skaitmeninio, finansinio ir medijų raštingumo, žemo pasitikėjimo savimi, baimės ar gėdos jausmo.
Neretai tokie žmonės yra patekę į užburtą problemų ratą, iš kurio negeba išsikapstyti: trūksta žinių, pinigų, socialinio gyvenimo, galiausiai apninka psichologinės problemos.
„Viena didžiausių problemų yra ta, jog kiekvienu atveju išeities taškas iš šio problemų rato yra skirtingas ir dažnai net nebūtinai ekonominis. Suprantama, jog personalizuotas problemų sprendimas yra labai brangus ir laikui imlus procesas. Jeigu jį skaitmenizuosime ir automatizuosime, yra rizikos, kad jis taps sudėtingas ir reikalaujantis specifinių žinių ir įgūdžių. Tokiu atveju nemažai žmonių turės ribotas galimybes net ir egzistuojančiomis socialinės apsaugos ir paramos priemonėmis pasinaudoti savarankiškai. Įvertinus, jog didžioji dalis šiame tyrime identifikuotų socialiai pažeidžiamų grupių pasižymi žemesniu bendruoju išsilavinimu bei žemesniu finansiniu raštingumu, ši problema tampa dar realesnė“, – dėsto A. Gaigalienė.
Kaip teigia mokslininkai, tolimesnis tyrimo tikslas yra skatinti viešą diskusiją, į kurią būtų įtraukti akademikai, nevyriausybinės organizacijos, valstybės institucijos, visose trijose šalyse atsakingos už socialinę politiką.
Aistė Adomavičienė, Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė, sako, kad gyvenimui nors ir gerėjant, didelės dalies žmonių atotrūkis nuo visaverčio socialinio gyvenimo dėl to tik ryškėja.
„Mėgstame pasigirti gerėjančia ekonomika, tačiau praktika rodo, kad realus gyvenimas labiausiai gerėja tiems, kurie ir taip nesusiduria su didesniais iššūkiais norėdami įsitvirtinti visuomenėje. Deja, skurdas ir socialinė atskirtis vis dar yra vieni didžiausių iššūkių mūsų visuomenei. Lietuvos skurdo rodikliai išlieka vieni didžiausių ES, tačiau matome, kad daug problemų turi ir kitos šalys“, – sako A. Adomavičienė.
Jai antrina ir Tomas Bataitis, skaitmeninių finansinių paslaugų bendrovės „IPF Digital Lietuva“ vadovas, sakydamas, kad savo profesinėje kasdienybėje nuolat susiduria su atstumtais ir pasimetusiais žmonėmis.
„Per daug žmonių kasdien bando susidoroti su ekonominės situacijos ir socialinės padėties metamais iššūkiais, tačiau vos laikosi problemų jūros paviršiuje. Pasisakome už finansinės įtraukties skatinimą, todėl labai palaikome šį projektą. Tikimės ir dėsime visas pastangas, kad visuomenė, institucijos ir sprendimų priėmėjai pamatytų nematomus žmones bei jų problemas, ir stengsimės jas pamažu išgvildenti kartu“, – tikina T. Bataitis.
